Su rinkodara po Žalgirio mūšio lauką (1/3)

Skiriu 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms

Rinkodarininkai iš kitų ūkio specialistų išsiskiria sugebėjimu profesionaliai analizuoti svetimų, mažai ar net visai nepažįstamų asmenų ir jų grupių elgesį. Jau parodėm, kaip atskleisti tai, dėl ko istorikai ginčijosi šimtmečius. Žalgirio mūšio istorija rašyta iš nuogirdų ir perpasakojimų. Tenka remtis tik šalutiniais faktais, nepatikimais komentarais ar nuojauta. O taip norisi sužinoti šiek tiek daugiau apie vieną didingiausių ir svarbiausių Lietuvai įvykių...

Ar pavyktų rinkodarininkams 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių proga išnarplioti kelis vieno įspūdingiausių bei slėpiningiausių Lietuvos istorinių įvykių epizodus? Iššūkis? Šiuo atveju teks įvertinti ne tik žmonių, žmonių grupių, bet ir gyvūnų elgseną.

Iššūkį priimam!

Kurios kariuomenės reikšmė mūšyje buvo esminė?

Taip pat, kaip rinkodaroje, pirmiausia patikrinkim subjektų aktyvumą mūšio metu, sudarydami paprastą suvestinę. Atrinkim iš liudininkų parodymų tik tuos teiginius, kurie neginčijami ir yra ganėtinai aiškūs, nedviprasmiai.

Bendrai paėmus, netgi įvertinant akivaizdžiai tendencingą J.Dlugošo nuomonę, visas lenkų kariuomenės veiksmų aprašymas neatrodo įspūdingai. Lėtas ir vangus įsitraukimas į mūšį, vos išgelbėta didžioji vėliava, karinės drausmės stygius, praleista pavojinga ataka į karaliaus stovyklą, ir, galų gale, mūšio įkarštyje ramiai giedantis priešas. Vienintelis privalumas – dalyvavusių „vėliavų“ skaičius, iš kurių nežinia kelios buvo nusamdytos Čekijoje ir Vengrijoje, o pulkų skaitlingumas - neaiškus. Ranka nekyla įskaityti Ordino palapinių stovyklos "šturmo" su tuoj pat kilusiomis nevalingomis išgertuvėmis.

Visai kitaip atrodo Lietuvos indėlis. Pirmieji kovos lauke, pirmieji mūšyje, kovėsi prieš stipresnįjį priešo sparną (klausimas istorikams: kodėl profesionalieji kryžiuočiai buvo išrikiuoti būtent prieš lietuvių dalinius?), aktyviai manevravo, didvyriškai aukojosi saugodami dešinįjį lenkų sparną, patyrė didesnius nuostolius, nukovė vyriausiąjį priešo vadą.

Be to, lietuviai (taip pat, kaip ir Ordinas) panaudojo techninę naujovę - pabūklus (pirmą kartą Europos mūšių istorijoje!), Vytautas siuntė Jogailai lėšų profesionaliųjų karių daliniams nusamdyti už Lenkijos ribų, o visi žuvusieji palaidoti Tanenbergo kapinaitėse (ties lietuvių kovos sparnu). Ypatingai noriu pabrėžti svarbiausią, vis dar  “pamirštamą”, pergalės faktorių: tiek kariuomenei, tiek mūšiui vadovavo lietuvių karo mokyklos atstovai, kurių išradingi veiksmai jau 600 metų neleidžia nurimti istorikų vaizduotei, diskusijoms ir atradimams.

Taigi, „buhalterija“ – toli gražu ne Lenkijos karybos naudai... Tad kodėl kuklinamės? Tik iš mandagumo?

Antroje (2/3) dalyje: apie Lietuvos totorių "netvarkingą" bėgimą iš mūšio lauko.