2010-12-30

Su rinkodara po Žalgirio mūšio lauką (3/3)

Skiriu 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms
Prisipažinsiu, ruošiant medžiagą šiam rašinėliui jau buvo benusvyrą rankos. Pajudinus bet kurį Žalgirio mūšio epizodą, milžinišku rezginiu nutysdavo daugybė ginčytinų faktų, teiginių, versijų bei interpretacijų. O įdomių epizodų - nors vežimu vežk! Laimei, viskas pasisuko kiek netikėta linkme ir straipsnį galėjau užbaigti 3-čia dalimi, kaip buvau planavęs iš anksto.

Organizatorių maloniai pakviestas buvau aplankyti Žalgirio mūšio maketo Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Nuostabus kūrinys! Per 5 mėnesius 20-ies kvadratinių metrų plote suguldytos kalvos, upokšniai, keliai, sudėliota daugiau nei tūkstantis 5 cm aukščio karių figūrėlių, medžiai, kaimai. Makete įamžinta akimirka, kai į mūšį sugrįžusi lietuvių kariuomenė smogia mirtiną smūgį į kryžiuočių flangą.

Maketas - nuostabus dalykas, nes viena - diskutuoti žodžiais, visai kas kita - pademonstruoti sumanymą plane, schemoje. Mūsų atveju maketas nuostabus dar ir tuo, kad demaskuoja tarp istorikų gajų mitą, neva Lietuvos kariuomenė galėjo pasitraukti iš mūšio lauko. Pabandžius atkurti kariuomenių išsidėstymą lauke, akis bado mažiausiai trys priežastys ta schema netikėti.
  1. Yra žinoma, kad būtent Lietuvos kariuomenė pirmoji puolė ir susirėmė su Ordino kairiuoju sparnu. Jeigu nors nedidelė LDK kariuomenės eilių dalis būtų pasitraukusi iš mūšio lauko, kur būtų dingę atsilaisvinusieji Ordino būriai? Suprantama, kad per atsivėrusią spragą jie prasiveržtų ir smogtų likusioms lietuvių ar lenkų eilėms į nugarą. Deja, istorijos šaltiniai nemini tokio karine katastrofa atsiduodančio epizodo. 
  2. Jeigu pasitraukimas buvo apgalvotas manevras, kodėl reikėjo palikti patogų 3 km pločio lauką? Juk sukdami kelių kilometrų kilpą pelkėtoje vietovėje (kaip atvaizduota makete) būriai rizikavo ne tik prarasti ryšį su kautynių situacija, bet ir nualinti žirgus.
  3. Švedų istoriko S. Ekdalio atrastajame laiške, kuriame aprašomas manevras, yra nurodytas konkretus apsimestinai besitraukiančių (jokiu būdu ne paliekančių lauką!) vėliavų skaičius: viena arba dvi. Kodėl makete vaizduojamos dvi dešimtys “grįžtančių” vėliavų? Nejaugi laiško autorius rašytų Ordino magistrui apie 1-2 vėliavas, nepastebėdamas 20-ties, t.y. pusės armijos?
Patikrinkim istorinius raštus dar kartą. A-ha! Štai kur šuo pakastas! Vienintelis šaltinis, kuriame teigiama, kad LDK kariuomenė paliko mūšio lauką, tai - liūdnai pagarsėjęs J.Dlugošo rinkodaros kūrinėlis. Na, gerai, ponai istorikai, jei jau pasirinkote unikaliąją J.Dlugošo versiją, tai būkite nuoseklūs iki galo: vaizduokite “laukinę” LDK kariuomenę paimtą į nelaisvę, surištą virvėmis ir Ordino riterių varomą atgal į mūšio lauką. Juk taip rašė J.Dlugošas, ar ne? Štai tada žiūrovas aiškiai pamatytų J.Dlugošo versijos absurdiškumą!

Kuo čia dėta rinkodara? Dviem požiūriais. 
  1. Gebėdami analizuoti subjektų mąstymo ypatumus, rinkodarininkai lengvai atskleidžia, kaip galėjo atsitikti, kad ištisos istorikų kartos “nusivažiavo” iki absurdo “užsikabinę” už vienos kvailokos literatūrinės išmonės
  2. Situacijos schema, planas ar modelis yra ypač reikalingi norint pateikti, suprojektuoti ar analizuoti rinkodaros vizijas. 
Pabaigai. Maži berniukai ne veltui žaidžia žaisliniais kareivėliais. Dėliodami mažas figūrėles jie mokosi planuoti, mokosi įsivaizduoti sudėtingus įvykius ir juos valdyti. Todėl, kai kursite savo naują projektą, būtinai paimkite popieriaus lapą ir nubraižykite jame savo viziją. Ir dar. Būtinai nueikite į Lietuvos Nacionalinį muziejų pažiūrėti į Žalgirio mūšio maketą. Aplankykite tą Lietuvos istorikų paminklą, kuris liudija, kad didžiulį kiekį tituluotų istorikų darbų galima plačiu mostu pasiųsti į krosnį, vien tik padarius ir pademonstravus paprastą situacijos modelį. Ir tai - tik todėl, kad kai kurie dideli berniukai užsieniuose pamiršo, kaip reikia žaisti kareivėliais.

Čia rasite pirmąją (1/3) ir antrąją (2/3) straipsnio "Su rinkodara po Žalgirio mūšio lauką" dalis.

2010-12-02

Su rinkodara po Žalgirio mūšio lauką (2/3)

Skiriu 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms
Pagal rinkodaros "paprotį", po faktų peržvalgos, pereikim prie Žalgirio mūšio konkurencinės ir taktikos galimybių analizės, kuri padės atsiriboti nuo beribės fantazijos. Patikrinkime, kas buvo realu, būdinga, labiausiai tikėtina tuo metu, tiems žmonėms, kurie stovėjo Žalgirio lauke?

Pratęsiu mintį, kad Lietuvos karinė mokykla 1410 m. buvo labiausiai patyrusi ne tik visame regione, bet, ko gero, ir - visoje Europoje. Lietuvos karvedžiai puikiai pažinojo tiek Ordino (geriausių Vakarų Europos karių), tiek mogolų-totorių (geriausių Azijos karių - Čingischano mokinių) taktikas. Už kiekvieną pamoką mokėjo krauju, o pamokų gaudavo daugiau, nei reikėtų: po 2-3 karo žygius kasmet, kelis šimtus metų iš eilės. Be to, savaime suprantama, kad Lietuvos vadai dar nebuvo pamiršę 1399 m. Vorsklos “apmokymų”, tuo tarpu S. Ekdalio atrastasis laiškas liudija net Ordino vadų taktinio išprusimo stoką.


Viduramžiais, kai dauguma Vakarų Europos riterių kaudavosi “surėmę pilvus” vyras prieš vyrą, lietuviai naudojosi pagrindine rinkodaros taisykle: susidūrimas kaktomuša - netikusi taktika, nes kainuoja daugiausiai. Daugiausiai jėgų, žaizdų, gyvybių, laiko. Elkis kitaip, priešingai, nei konkurentas, ir įgysi daugiau galimybių laimėti! Todėl reto mūšio aprašymas apsieina be užuominos į kokią nors ypatingą taktinę gudrybę (tas pats galioja Lietuvos kaimynams iš Rytų: rusams, totoriams, pan.). Lietuvos karvedžių vestų mūšių aprašymai kronikose knibždėte knibžda manevrais, priešui netikėtais išpuoliais, “spąstais”, išradingu gamtos ypatybių panaudojimu, “diplomatinėmis staigmenomis”. Žalgirio mūšis - ne išimtis. Pradedam sąrašą:
  1. Pusbroliai sugebėjo primesti Ordinui varginantį naktinį žygį per lietų, tuo tarpu sąjungininkų kariuomenė patogiai ilsėjosi užimtame miestelyje. 
  2. Mūšio rytą sąjungininkai, po trumpo manevro, įsitaisė miško pavėsyje, palikdami Ordino riterius kepti karštoje vidurvasario saulėje. Nesunku įsivaizduoti, kad tik įkaitusi šarvų geležis galėjo “padėti” vargšams išsilaikyti balnuose iki pat pusiaudienio ir neužsnūsti.
  3. Kautynių metu saulė švietė Ordino riteriams į akis.
Vien tik šių realizuotų taktikos gudrybių pakanka, kad Žalgirio mūšį vadinti lietuviškosios karo vadybos šedevru. Nors tai - dar tik mūšio preliudija!

Interneto platybėse užtikau teiginį, esą Lietuvos totoriai "netvarkingai" bėgo iš mūšio lauko, sukeldami sumaištį. Teiginys pribloškė. Norint juo patikėti, reikėtų rasti, kaip paaiškinti bent šiuos du argumentus:
  1. Kur Chalal ad-Dino totoriai galėjo bėgti? Tiek LDK, tiek Rusijoj, tiek Ordoje jų laukė gėdinga mirtis. Lenkijoje (geriausiu atveju) - deportacija į LDK. Taigi, į mūšį jie ėjo, turėdami tik spartietišką pasirinkimą: “su skydu arba ant skydo” (su garbe arba miręs). 
  2. Garsusis Čingizchano (nerašytas) įstatymas teigė: “jei iš mūšio lauko bėgs karys, mirtimi bausti visą dešimtinę, jei bėgs dešimtinė - mirtimi bausti šimtinę.” Ar tokiose tradicijose užaugę kariai gali bėgti iš mūšio lauko? 
Vytautas ne šiaip sau apgyvendino totorius prie savo sostinės, patikėdamas jiems garbingą karinę tarnybą. Pigiausia rinkodaros strategija - perimti konkurento žinias kartu su jo darbuotojais. Tokiu paprastu diplomatiniu būdu Vytautas Didysis perėmė geriausią totorių-mongolų karybos praktiką, žinias ir įgūdžius LDK kariuomenei.

Geriausia, ką Žalgirio lauke galėjo pademonstruoti lengvoji totorių kavalerija, yra tai, ką šimtmečius daro visos sėkmingiausios pasaulio armijos iki šių dienų: energingai manevruoti. Tai - vienintelė veiksminga taktika prieš geležimi kaustytus viduramžių tankus - sunkiuosius Ordino raitelius.

Manau, kad bet kokiems svaičiojimams apie kariuomenių “ankstyvą bėgimą” iš mūšio lauko reikia paieškoti labai rimto pagrindo. Juk net Ordino kronikoje (Posilgė) pažymėta, kad “persekiojantieji tapo persekiojamaisiais”. Kokiu “stebuklingu” būdu galėjo įvykti toks “persivertimas”? Tik - logiško, kruopščiai paruošto ir puikiai atlikto taktinio manevro dėka!

Pabaigai klausimas istorikams: jeigu Lenkijos kariuomenė iš tikrųjų įsivėlė į žūtbūtines tiesiogines grumtynes “vyras prieš vyrą”, kaip rašė J. Dlugoš, kodėl tokie nereikšmingi jų nuostoliai žutbūtinose kautynėse? Juk vien sutryptų ar minioje suspaustų turėtų būti nemažai...

Perskaitykite pirmąją (1/3) straipsnio "Su rinkodara po Žalgirio mūšio lauką" dalį.
Trečioje (3/3) dalyje: Kaip berniukai gali sugėdinti dėdes mokslininkus?

Dienos panoraminė nuotrauka

Autorystė

© Visos publikavimo teisės priklauso tinklaraščio autoriui nuo pažymėtos publikavimo datos. Norėdami panaudoti bet kurį tekstą arba jo dalį privalote nurodyti šią svetainę-tinklaraštį ir autorių.