2012-11-06

Intelektinės nuosavybės apsauga

Su intelektinės nuosavybės apsauga likimas lėmė susidurti ne vieną kartą. Programinė įranga, autoriniai duomenys, išradimai, patentiniai patikėtiniai ir kt. intelektinės nuosavybės apsaugos elementai pažįstami iki skausmo. Taip pat ir intelektinės nuosavybės apsaugos klerkai - patikėtiniai. Sritis ypač įdomi tuo, kad auga, plėtojasi, atrodo, visiškai nebevaldomai. Baisiau už internetą. Niekas negali prognozuoti, kas bus rytoj? Kuo visa tai baigsis? Ar tai - vis dar sąlygoja progresą, ar jau laikas pasekti "atviro kodo" pavyzdžiu ir radikaliai keisti požiūrį į intelektinę nuosavybę? Nuo Bill Gateso klasikinio keistojo mono prieš IBM, kuris nagrinėjamas mokyklose, galima išvardinti daugybę šokiruojančių strategijų vykstančių šiame keistame verslo-neverslo segmente, atnešančiame milijardus įžvalgiesiems (o gal akiplėšiškiausiems?). Patentų supirkinėjimas (naujos technologijos) ir išradimų "numarinimas", prekinių vardų registravimo lenktynės (automobilių industrija) ir interneto domenų internetinis verslas (pamenate "trijų raidžių" karą dėl "www.sex.com"?). Galva svaigsta. Sunku suvokti, ar ta knypliava neša naudą visuomenei ar tapo išrinktųjų monopolinio pasipelnyjimo šaltiniu?

Taigi, intelektinės nuosavybės apsaugos seminarai - vis dar reikalingi, vis dar įdomūs, verti apsilankyti, tik, šiukštu, svarbu toli gražu ne viską imti už gryną pinigą, kad neprireiktų vėliau (t.y. per vėlai) kreiptis gelbėjimo rato į rinkodarininkus (O taip! Turėjau ir tokį atvejį).

Įdomu, kad saugomos dvi intelektinės nuosavybės rūšys: prekių ženklai ir išradimai, kurių, vaizdžiai tariant, vieną būtų galima priskirti rinkodarai, kitą - inovacijoms. Išeitų dar vienas tam tikras verslo frontas už verslo fronto.

Šį kartą pasidalinu dar penkiomis intelektinės nuosavybės apsaugos įdomybėmis, kuriomis praturtėjau ne tiek per seminarą, kiek per kavos pertraukėles:
  1. Apsaugoti išradimus kainuoja gerokai brangiau, nei prekių ženklus.
  2. Sprendimą dėl prekių ženklo registravimo arba atsisakymo registruoti priima žmonės, kurie niekuo nesusiję su rinkodara. Išradimams vertinti samdomi nepigūs ekspertai.
  3. Visai legaliai egzistuoja antrinis prekių ženklų registravimo verslas. Tai - tartum atvirkštinis apsaugai verslas, kai verslininkas (patikėtinis?) savo vardu registruoja žinomą prekių ženklą teritorijoje, kurioje tas ženklas dar nebuvo įregistruotas, o praėjus laikui, "prievartauja" prekių ženklo savininką perpirkti registracijos liudijimą. Rekordas Lietuvoje už vieno ženklo registracijos "perleidimą" - apie 500'000 Lt.
  4. Egzistuoja galimybė registruoti patentą be mokesčio, taip vadinamu viešojo registravimo būdu. Už pusę priežiūros mokesčio autorius įgyja teisę paprašyti "protingo" atlyginimo iš visų, kurie pasinaudos tuo išradimu. Kažkokia mistiška išimtis...
  5. Lietuvos įmonės drąsiai naudojasi pigesnėmis ne Lietuvos patentinių patikėtinių paslaugomis.
Pasikvieskite mane į savo artimiausią verslo renginį, papasakosiu dar daugiau apie intelektinės nuosavybės apsaugos verslą, strategijas ir rinkodarą! 

(Kreipkitės per saugią anketą puslapio apačioje, kairėje)

2011-10-25

Gelbėkime vargšus! Kaip?

"Sveiko proto dešinieji" suorganizavo konferenciją skirtą sveikam mąstymui patikrinti. Nors pavadinimas neoriginalus - "Liberalų atsakas XXI a. iššūkiams europietiškoje Lietuvoje" - po juo, kaip pridera geroje konferencijoje, slėpėsi originalūs pranešimai, padedantys supurtyti sustabarėjusį mąstymą, pergalvoti mitus apie vargšų gelbėjimą. Pasiruošę testui? Pradedam!

Pirmas mitas apie Švedijos socialistinį gerovės fenomeną. Paneigia P. Bylund, Taikomųjų socialinių mokslų daktorantas Missouri universitete, Švedijos Ludwig von Mises instituto vyr. ekspertas. Jis tvirtina, kad mitas apie Švediją, kaip gerovės valstybę, sukurtas Švedijos monopolinės valstybinės žiniasklaidos. Ištisos žmonių kartos dabartinėje Švedijoje nebemoka pasirūpinti patys savimi, o socialistinė sistema tiek išsigimė, kad sunkūs ligoniai miršta nesulaukdami savo gydymo eilės, "gerovės valstybei" neišgalint pasiūlyti nieko, kas atitiktų elementarias humaniškumo normas. Tūlas netikėdamas paklaus, iš kur ta švediškos ekonomikos tvirtybė? Mokslininkas įvardijo 2 istorines priežastis:
  1. Prieš pusantro šimto metų kitose Europos šalyse išaugusi industrializacija, praktiškai išprievartavo Švediją tiekti geležį iš jos tradiciškai turtingų rūdos šaltinių. Švedija sparčiai ir sėkmingai industrializavosi.
  2. Abu pasauliniai karai, kuriuose Švedija išsaugojo nesugriautą infrastruktūrą, pasitarnavo kaip milžiniški eksporto spartintuvai sugriautoms Europos šalims atstatyti.
Visais kitais periodais Švedijos ekonomika nuosekliai smukdavo...

Antras mitas apie poreikį Lietuvos vargingus žmones dar labiau remti pašalpomis. Paneigia Delfi.lt apžvalgininkas, analitikas Anatolijus Lapinskas, pateikdamas iškalbingas skaičių eilutes (pranešimo tekstą galima rasti čia). Tik per 5 metus, nuo 2006 iki 2011 metų Lietuvoje:
  1. 10 kartų išaugo piniginė parama.
  2. Socialinių pašalpų suma išaugo 15 kartų.
  3. Kompensacijos už šildymą išaugo 6 kartus.
Biudžetas braška. Kokios valstybės biudžetas gali tai atlaikyti? Klausia A.Lapinskas ir čia pat primena, kad jau 500.000 Lietuvos žmonių šelpiami maistu, o tas skaičius nuolat didėja! Kaip pastebėjo LR Teisingumo ministras R.Šimašius, ką finansuojame, tą ir gauname. Investuojame į pašalpas - daugėja vargšų. Normali sistemos reakcija ir rinkos dėsnis. Tačiau pašalpos negelbsti, bet skandina tiek žmones, tiek valstybę. Netikit? Prašom dar kelias skaičių eilutes:
  • Eilinė lietuviška šeima, auginanti 3 vaikus, kurioje abu tėvai dirba, vidutiniškai uždirba 3280 Lt/mėn.
  • NEDIRBANTI tokia pati šeima, gali gauti 3320 Lt/mėn. pašalpų, kompensacijų ir stipendijų pavidalu.
  • Išlaidos motinystės pašalpoms (2006-2011) išaugo 500% ir pasiekė 1,37 milijardo.
  • Per tą patį laiką gimstamumas padidėjo vos 11%.
Pašalpos skandina Sodrą ir valstybę, o svarbiausia - tuos gimusius vaikus, kurie apie savo skolą, kurią turės ateityje grąžinti, dar nieko nežino.

Neturiu tikslo užsiimti šiame tinklaraštyje politika, todėl nenagrinėsime "sveiko proto dešiniųjų" pasiūlymų, kaip paprastomis priemonėmis perskirstyti tas pačias lėšas, nukreipiant jas prasmingesniems ir ilgalaikiams rezultatams skatinti. Geriau atkreipkim dėmesį, kaip rinkoje veikia valstybinė sistema. Nepaisant geriausių norų ir pastangų, ji netampa pilietiška, visuomeniška ar morali. Politika visur ir visada telieka tik politika (atidžiau pažiūrėjus - rinkodara), o ūkį vis tiek tenka tvarkyti ūkiškiems žmonėms, bendruomenes - visuomeniškiems.

Trečias mitas, apie tai, kaip gelbėti tragišką žmonių sveikatą ir vaikų teises. Paneigia retas svečias Lietuvoje, pasaulyje pripažintas psichinės sveikatos specialistas - prof. Dainius Pūras. Tyrimai įkyriai rodo, kad Lietuvos gyventojų psichinė sveikata - viena blogiausių Europoje visus paskutinius 10 metų. Kaip žinome, psichinė sveikata turi esminę įtaką sergamumui visomis kitomis ligomis. Profesoriaus nuomone Lietuvos žmonės labiausiai kenčia nuo prastos savigarbos, o geriausias (ir pasaulio specialistų visuotinai pripažintas) vaistas - liberalus požiūris į asmens teises. Požiūris, kurio veiksnumas įrodytas ir pripažintas įvairiausių tautų atstovų: tiek vakariečių, tiek rytiečių, tiek krikščionių, tiek musulmonų. Deja, profesoriaus manymu, Lietuva prieš 10 m. liberalaus požiūrio į žmogų srityje stabtelėjo ir netgi žengtelėjo atgal.

Dar pora citatų (užrašytos iš atminties):

  • "Vaikas nėra daiktas ar kieno nors nuosavybė. Jis nėra teisės objektas, jis - teisės subjektas. Vaikui, tai pat, kaip ir suaugusiam žmogui, kenkia tiek teisių trūkumas, tiek per didelė globa."
  • "Lietuvos žmonių sveikatą kur kas efektyviau galima pagerinti per asmenines laisves ir žmogiškąsias vertybes, nei per tradicines biudžeto eilutes, tokias kaip medikamentų ar aparatūros pirkimas."

Pabaigai - empatijos, supratingumo ir užuojautos perlas iš tos pačios konferencijos. Prof. D.Pūro teiginiai atveria akis ir padeda suvokti tai, ko labiausiai reikia bedarbiams. Paneigia Teisingumo ministras R. Šimašius, cituodamas Saulių Jovaišą: "Labiausiai pagelbėti bedarbiams, galime paprašydami jų pagalbos", nes tokia paprasta pozicija padėtų jiems šiek tiek atsigauti ir psichologiškai, ir materialiai, o svarbiausia - atgauti orumą.

Visų pirma žmones reikia ne šelpti, o suteikti kur kas svarbesnį dalyką - žmogiškąjį orumą. Laisvai funkcionuojančioje rinkoje, jie patys gali įsigyti visa kita, pasinaudodami savo darbščiomis rankomis, vadovaudamiesi sveiku protu ir žmogiška širdimi. Niekinami tų, kuriems labiau pasisekė, ir žeminami valdiško aparato "aptarnavimo", jie praranda tikėjimą, pasitikėjimą, natūralų kūrybingumą ir išradingumą, psichologinį lankstumą, gebėjimą prisitaikyti, o svarbiausia, nepastebimai paskleidžia ryškų nepasitikėjimo užkratą visoje visuomenėje.

Kaip ten bebūtų, yra apie ką pamąstyti po konferencijos. Rinkos dėsnių nepaisymas ir rinkodaros neraštingumas valdyme - negatyviai atsiliepia ne tik materialiam, bet ir dvasiniam žmonių pasauliui. Dabar (pagal geriausią rinkodaros praktiką), patikrinau kelis skirtingus politinius sprendimus pagal žmogaus orumo kriterijų ir pats nustebau testo efektyvumu. Visais atžvilgiais. Štai kaip!

2011-08-02

Per aukšta kaina... Ką daryti pardavėjui? (2/2)

Pirmoje dalyje pagrindinį dėmesį skyrėm išsiaiškinti pačią kainos suvokimo problemą, paneigti mitus. Dabar atėjo laikas atsakyti į klausimą: ką daryti pardavėjui, kad pirkėjas mažiau skųstųsi per didele kaina?

Grande Lum, Miller Heiman partneris ir Accordence vykdantysis direktorius, teigia, kad pardavėjai daro didelę klaidą, pirma parduodami vertę, o tik paskui derėdamiesi dėl kainos. Jo nuomone, šiuos abu darbus būtina daryti kartu ir nepaliaujamai viso pardavimo ciklo metu. Nuolat grįždami į vertės ir kainos diskusiją, pardavėjai daugiau sužinos apie tai, ką būtent vertina klientas, o klientas geriau supras tikrąją pasiūlymo vertę.
Kita paplitusi klaida - pasiūlyti greitą nuolaidą, kai klientas paprašo pauzės sprendimui priimti. Sprendimo priėmimas gana retai būna susijęs su kaina, todėl pardavėjas, kaip taisyklė, pralaimi, jeigu neišsiaiškina tikrųjų abejonės priežasčių.

Miller Heiman savo ruožtu pateikia penkis žingsnius, kurie padeda parengti pardavėjus spaudimui dėl nuolaidos (beje, šio straipsnelio patarimai geriausiai tinka stambiakalibriams pardavimams, žr. skirtumus "Moksliškai paneigti 10 pardavimo mitų").
  1. Įrodyti vertę. Seniai praėjo tie laikai, kai užtekdavo pademonstruoti vertę. Be produkto (paslaugos) vertės, reikia įtikinti, kad Jūs galėsite pateikti tai, ką žadate. Efektyviausia demonstruoti klientui pasiūlymo vertę per jam įprastą sąnaudų ir naudos analizę, tokią kaip pvz. ROI (angl. return on investment), EVA (angl. economic value added), TCO (angl. total cost of ownership) ar NPV (angl. net present value). Nors mažiau nei pusė pardavėjų tuo naudojasi, metodas yra labai sėkmingas.
  2. Tapti partneriu. Įmonė turi siekti įrodyti savo gebėjimą būti daugiau, nei tik tiekėju. Ji turi siekti tapti kliento verslo partneriu ir teikti išskirtinai svarbias tik tam klientui papildomas paslaugas. Šis metodas labai efektyvus paslaugų ir standartinių prekių rinkose, kur papildoma išskirtinė paslauga padaro visą tiekimą išskirtiniu, nestandartiniu.
  3. Parduoti galutinio sprendimo lygmenyje. Paprastai visose organizacijose pirkimo vadybininkai yra spaudžiami išgauti kuo žemesnę kainą, todėl pardavėjo uždavinys - surasti, kas galutinai tvirtins pirkinį, nes sprendimo priėmimo lygmenyje labiau rūpinamasi verte, nei kaina.
  4. Gauti ką nors mainais. Pardavėjai niekada neturėtų nuleisti kainos negavę ko nors už tai. Miller Heiman geriausios veiklos įmonių tyrimai rodo, kad tik 20% įmonių gauna ką nors mainais už nuolaidas, tačiau, tarp geriausiai veikiančių įmonių šis skaičius yra dvigubai didesnis - 40%, o tos kompensacijos įgyja įvairiausias formas, pradedant išankstiniais mokėjimais ir “apkarpytais” produktais, baigiant pagalba patekti į naujas rinkas ar įsipareigojimu išbandyti pilotinį ateities produkto projektą.
Visi čia pateikti patarimai svarbūs ne tiek pelnui uždirbti (nors tai labai svarbu), kiek išsaugoti kliento galvoje stiprų pasiūlymo vertės įspūdį. Prisimenat aklą vyno degustaciją iš pirmosios dalies? Įmonė, laisvai ir plačiai “žaidžianti” kainomis bei nuolaidomis, gadina kliento lūkesčius ir tikrosios vertės pojūtį. Nepamirškime, kad jei nors kartą leidome klientui pajusti netikrumą dėl savo teikiamos vertės, klientas bus linkęs ieškoti alternatyvos. Kita vertus, jei sukursite stiprią savo produktų ar paslaugų vertę kliento galvoje, išvengsite rinkoje tvyrančios sumaišties, o tas aiškumas taps neįkainojamu, kai reikės sėkmingai užbaigti pardavimą.

Iš viso, kas išdėstyta aukščiau, galime daryti išvadą, kad mes tikrai esame keistai prisirišę prie kainos. Tvirtai. Jei norime būti sėkmingesni - atsisiekim ir skirkim daugiau dėmesio bendravimui ir fantazijai, išradingumui bei kūrybai, kurdami savo unikalų išskirtinumą konkurencijos ir komunikacijos vandenynuose. Tada vėl susiekim vertę su kainos skaičiuku. Gal jis jau tapo didesniu?

    2011-07-28

    Per aukšta kaina... Ką daryti pardavėjui? (1/2)


    Pati dažniausia priežastis, dėl kurios klientas atsisako pardavėjo pasiūlymo - per aukšta kaina. Tokią išvadą galima padaryti patyrinėjus pardavimų ataskaitas bet kurios pasaulio šalies bet kurioje įmonėje, arba pasiklausus pardavimo žmonių nuomonės. Tiesa, kaina yra svarbus pardavimų veiksnys, tačiau labiausiai patyrę pardavimų konsultantai teigia, kad tikroji realybė yra šiek tiek kitokia, negu mes linkę įsivaizduoti.

    Robert B. Miller, Miller Heiman įsteigėjas, knygoje “Conceptual Selling” (“Konceptualus pardavimas”), teigia, kad būtent pardavėjo "instinktas" (kuris “liepia” žūtbūtinai laimėti sandėrį), verčia jį suklysti. Nors klientas, skųsdamasis aukšta kaina gali turėti mintyje daugybę įvairiausių priežasčių, pardavėjas dažniausiai tą skundą priima tiesiogiai ir netgi asmeniškai kaip prieštaravimą ir... pradeda beprasmę kovą nuolaidomis (pvz. prisiminkime klientų ir pardavėjų suvokimo skirtumus Kodėl klientai būna ištikimi? ).

    Mes esame prisirišę prie skaičių. Atlyginimas, atostogų trukmė, išdirbis, įvarčių kiekis, laikas, pan. - daugybė svarbių dalykų mūsų gyvenime išreikšti skaičiais, o šie pasižymi tokia savybe, kad mums atrodo reikšmingesniu tas, kuris nors truputį didesnis. Mes pripratinome save netgi emociškai reaguoti į skaičius. Mažesnė kaina - skiriame daugiau dėmesio, didesnis atlyginimas - daugiau pagarbos ar pavydo. Mes prisirišome prie skaičių taip stipriai, kad jie ėmė mus valdyti, todėl nenuostabu, kodėl daugumai iš mūsų atrodo, esą pirkėjas, besiskundžiantis aukšta kaina natūraliai yra teisus. Tai - toli gražu nėra neakivaizdu, nes, jei atidžiau pasižiūrėsime, kaina (pati savaime) pasižymi tokiomis savybėmis:
    1. Kaina tai - tik skaičius, kurį būtinai reikia su kuo nors palyginti. Todėl visada verta pasiteirauti potencialaus kliento: kaina aukšta lyginant su kuo konkrečiai?
    2. Kaina niekada nebūna atsieta nuo produkto (paslaugos), kuris visiškai susijęs su kliento įsigyjama verte. Visada patikrinkime, kokią vertę klientas turi mintyje?
    3. Kainoje nėra informacijos apie patį produktą (paslaugą). Būtinai reikia siekti išsiaiškinti, kokio pobūdžio abejonės vis dar kankina pirkėją konkrečiu metu?
    Be to, šalia kainos visada yra pirkimo potyris. Nepamirškime klientui kurti potyrį, net kalbėdami apie kainos skaičiuką, pasiteiraukime ar buvo kas nors negerai?

    Reikia taip pat nepamiršti, kad vartotojai, iš prigimties, nesąmoningai, yra linkę geriau vertinti produktą, kuris, jų žinomis, kainuoja brangiau. Jonah Lehrer, straipsnyje “Grape Expectations: What Wine Can Tell Us About the Nature of Reality” aprašo įdomų tyrimą. Bandomiesiems, buvo siūloma ragauti skirtingos kokybės vienos rūšies vyno. Kai jiems pasakydavo, kad vynas buvo brangesnis, smegenų veiklos matavimai parodydavo didesnį aktyvumą tose srityse, kurios susiję su malonumo suvokimu. Įdomiausia, kad suvokiamas malonumas buvo susijęs ne su vyno kokybe, o su pasakytos kainos dydžiu.

    Antroje dalyje pateiksiu naujausius Miller Heiman konsultantų patarimus, ką daryti pardavėjui, kai klientas skundžiasi per aukšta kaina.

    2011-06-30

    5 pastebėjimai apie derybas rinkoje



    Ar Jums yra tekę ką nors siūlyti, derėtis dėl sąlygų, tartis dėl bendros veiklos su žmonėmis, kurie... kaip čia paprasčiau pasakius... eee... atrodo žymiai rimtesni, solidesni, labiau patyrę ir... šiek tiek bauginantys? Jeigu taip, tai šitas straipsnelis - kaip tik Jums.

    “Meilikavimas - tai derybų pėstininkija” -- Lord Chandos
    Atrodo, tiek prirašyta apie derybas, tiek yra mokytojų ir tiek mokymų pravesta, tačiau... apie derybas tenka diskutuoti vėl, vėl ir vėl. Kodėl?

    Derybų sėkmę lemia ne tiek racionalūs argumentai, kiek sunkiai pastebimos subtilios pasąmoninės užuominos, todėl vos susėdus prie derybų stalo, visos ankstesnės teorinės pamokos kažkur išgaruoja. Lieka tik praktiniai įgūdžiai, nuostatos ir sunkiai valdomi polinkiai.

    Pateiksiu 5-is savo pastebėjimus ir patarimus iš skaudžiai pamokančios praktikos, kurie padeda išvengti manipuliavimo ir pasiekti sėkmės bet kokiose derybose.
    1. Pagarba derybų oponentui. Labai negerai pradėti derybas oponento žeminimo aplinkoje, nes priverčia vieną pusę pradėti daryti nuolaidas. Senas triukas. Pirmiausia skirkite dėmesio užsitikrinti sau ir oponentui pagarbią atmosferą. Tas atsipirks labai greitai, nes jeigu jausite didesnį diskomfortą, ilgainiui susierzinsite, o tai atsispindės tiek derybų eigoje, tiek rezultatuose.
    2. Komandos jėga - vienybėje. Ypač per derybas. Niekada neparodykite, kad bent per nago juodymą abejojate savo komandos nariu, jo nuomone, įgaliojimais ar argumentacija. Bet kokį negatyvų derybų oponento veiksmą prieš bet kurį iš Jūsų komandos narių geriausia traktuoti kaip veiksmą prieš visą komandą. Nusižengę šiai taisyklei turite daug šansų pralaimėti derybas. Patikrinta.
    3. Dalykiškumas. Derybų struktūra ir pokalbio stilius turi užtikrinti, kad visiems dalyviams yra aišku, apie ką deramasi. Monologus, “klampius” svarstymus, nukrypimus nuo temos geriausia vertinti kaip siekius pakeisti derybų dienotvarkę. Jei nereikalausite “minties drausmės”, rizikuosite patys prarasti budrumą ir perleisti iniciatyvą oponentui.
    4. Derybos privalo vykti “bet kokiu oru”. Derybų komanda, kaip taisyklė, yra įgaliota derybas VYKDYTI, bet ne NUTRAUKTI. Jeigu matote, kad oponentas grasina derybų nutraukimu, rekomenduoju pasinaudoti savo teise išsiaiškinti, ar jis turi įgaliojimą nutraukti derybas. Net jeigu tai - skaudi tiesa, vis dar turite galimybę pareikšti, kad įgaliojimo nutraukti derybų neturite Jūs. Niekada neskubėkite nutraukti derybų, kad ir kaip sunku būtų. Derybų rinkoje praktika teigia, kad pastangos tikrai atsipirks.
    5. Viešumas. Viską, dėl ko jau susitarta, geriausia tučtuojau paskelbti raštu vieni kitiems ir pasistengti, kad apie tai sužinotų kuo daugiau suinteresuotų asmenų ir liudininkų. Viešumas patikimai saugo nuo smulkmeniškumo, nesąžiningumo ir siekio sužlugdyti derybas. 
    Suprantama kalbėti tai - ne darbą dirbti. Surašyti patarimus yra lengviau, negu įgyvendinti. Todėl paliksiu dar vieną, pačią svarbiausią pastabą. Man didžiausią įspūdį paliko kažkada skaityta istorija apie eskimą, kuris sugeba efektyviai derėtis su vieninteliu 500 km spinduliu kailiukų supirkėju, tad, jeigu tą sugeba beraštis eskimas, niekada nepamirškime svarbiausios derybų taisyklės rinkoje: efektyviai derėtis yra įmanoma bet kokioje situacijoje.

    Jeigu netikite šiais patarimais, ne bėda. Juos labai lengva patikrinti. Tiesiog artimiausiose derybose išbandykite, kas bus, jei elgsitės atvirkščiai.

    2011-05-17

    3 metai "rinkoje"


    3 Mosaic by Leo Reynolds

    Gegužės 17-ą dieną sukanka 3 metukai tinklaraščiui "rinkoje". Ta proga kitame pranešime ketinu surasti ir paskelbti nuorodas į "10 populiariausių straipsnių "rinkoje"".
    Šiandien skelbiu statistiką, kas įdomesnio įvyko tinklaraštyje "rinkoje" per tris metus?
    • Svečiavosi 11000 skirtingų lankytojų iš 59 šalių. Labai malonu žinoti, kad sulaukei tokio būrio svečių. Tikrai!
    • Pagal praleistą laiką, ilgiausiai skaitė lankytojai iš Italijos, JAV, Kanados, Latvijos, JAE, Liuksemburgo ir Suomijos (neskaitant, žinoma, Lietuvos). Visur rasi žvirblį ir lietuvį!
    • Vidutiniškai praleido 2 min. Nei daug, nei mažai. Kaip tik tiek, kiek gali sau leisti užimtas žmogus vienam straipsneliui, ar ne?
    Lankytojai į tinklaraštį "rinkoje" pateko:
    • 44.57% per paieškos sistemas
    • 36.11% per nuorodas
    • 16.57% užėjo tiesiogiai
    • 2.74% kt. būdais
    Trys visų laikų ilgiausiai skaityti straipsneliai

    Dienos panoraminė nuotrauka

    Autorystė

    © Visos publikavimo teisės priklauso tinklaraščio autoriui nuo pažymėtos publikavimo datos. Norėdami panaudoti bet kurį tekstą arba jo dalį privalote nurodyti šią svetainę-tinklaraštį ir autorių.