Gelbėkime vargšus! Kaip?

"Sveiko proto dešinieji" suorganizavo konferenciją skirtą sveikam mąstymui patikrinti. Nors pavadinimas neoriginalus - "Liberalų atsakas XXI a. iššūkiams europietiškoje Lietuvoje" - po juo, kaip pridera geroje konferencijoje, slėpėsi originalūs pranešimai, padedantys supurtyti sustabarėjusį mąstymą, pergalvoti mitus apie vargšų gelbėjimą. Pasiruošę testui? Pradedam!

Pirmas mitas apie Švedijos socialistinį gerovės fenomeną. Paneigia P. Bylund, Taikomųjų socialinių mokslų daktorantas Missouri universitete, Švedijos Ludwig von Mises instituto vyr. ekspertas. Jis tvirtina, kad mitas apie Švediją, kaip gerovės valstybę, sukurtas Švedijos monopolinės valstybinės žiniasklaidos. Ištisos žmonių kartos dabartinėje Švedijoje nebemoka pasirūpinti patys savimi, o socialistinė sistema tiek išsigimė, kad sunkūs ligoniai miršta nesulaukdami savo gydymo eilės, "gerovės valstybei" neišgalint pasiūlyti nieko, kas atitiktų elementarias humaniškumo normas. Tūlas netikėdamas paklaus, iš kur ta švediškos ekonomikos tvirtybė? Mokslininkas įvardijo 2 istorines priežastis:

1. Prieš pusantro šimto metų kitose Europos šalyse išaugusi industrializacija, praktiškai išprievartavo Švediją tiekti geležį iš jos tradiciškai turtingų rūdos šaltinių. Švedija sparčiai ir sėkmingai industrializavosi.
2. Abu pasauliniai karai, kuriuose Švedija išsaugojo nesugriautą infrastruktūrą, pasitarnavo kaip milžiniški eksporto spartintuvai sugriautoms Europos šalims atstatyti.

Visais kitais periodais Švedijos ekonomika nuosekliai smukdavo...

Antras mitas apie poreikį Lietuvos vargingus žmones dar labiau remti pašalpomis. Paneigia Delfi.lt apžvalgininkas, analitikas Anatolijus Lapinskas, pateikdamas iškalbingas skaičių eilutes (pranešimo tekstą galima rasti čia). Tik per 5 metus, nuo 2006 iki 2011 metų Lietuvoje:

1. 10 kartų išaugo piniginė parama.
2. Socialinių pašalpų suma išaugo 15 kartų.
3. Kompensacijos už šildymą išaugo 6 kartus.

Biudžetas braška. Kokios valstybės biudžetas gali tai atlaikyti? Klausia A.Lapinskas ir čia pat primena, kad jau 500.000 Lietuvos žmonių šelpiami maistu, o tas skaičius nuolat didėja! Kaip pastebėjo LR Teisingumo ministras R.Šimašius, ką finansuojame, tą ir gauname. Investuojame į pašalpas - daugėja vargšų. Normali sistemos reakcija ir rinkos dėsnis. Tačiau pašalpos negelbsti, bet skandina tiek žmones, tiek valstybę. Netikit? Prašom dar kelias skaičių eilutes:

• Eilinė lietuviška šeima, auginanti 3 vaikus, kurioje abu tėvai dirba, vidutiniškai uždirba 3280 Lt/mėn.
• NEDIRBANTI tokia pati šeima, gali gauti 3320 Lt/mėn. pašalpų, kompensacijų ir stipendijų pavidalu.

• Išlaidos motinystės pašalpoms (2006-2011) išaugo 500% ir pasiekė 1,37 milijardo.
• Per tą patį laiką gimstamumas padidėjo vos 11%.

Pašalpos skandina Sodrą ir valstybę, o svarbiausia - tuos gimusius vaikus, kurie apie savo skolą, kurią turės ateityje grąžinti, dar nieko nežino.

Neturiu tikslo užsiimti šiame tinklaraštyje politika, todėl nenagrinėsime "sveiko proto dešiniųjų" pasiūlymų, kaip paprastomis priemonėmis perskirstyti tas pačias lėšas, nukreipiant jas prasmingesniems ir ilgalaikiams rezultatams skatinti. Geriau atkreipkim dėmesį, kaip rinkoje veikia valstybinė sistema. Nepaisant geriausių norų ir pastangų, ji netampa pilietiška, visuomeniška ar morali. Politika visur ir visada telieka tik politika (atidžiau pažiūrėjus - rinkodara), o ūkį vis tiek tenka tvarkyti ūkiškiems žmonėms, bendruomenes - visuomeniškiems.

Trečias mitas, apie tai, kaip gelbėti tragišką žmonių sveikatą ir vaikų teises. Paneigia retas svečias Lietuvoje, pasaulyje pripažintas psichinės sveikatos specialistas - prof. Dainius Pūras. Tyrimai įkyriai rodo, kad Lietuvos gyventojų psichinė sveikata - viena blogiausių Europoje visus paskutinius 10 metų. Kaip žinome, psichinė sveikata turi esminę įtaką sergamumui visomis kitomis ligomis. Profesoriaus nuomone Lietuvos žmonės labiausiai kenčia nuo prastos savigarbos, o geriausias (ir pasaulio specialistų visuotinai pripažintas) vaistas - liberalus požiūris į asmens teises. Požiūris, kurio veiksnumas įrodytas ir pripažintas įvairiausių tautų atstovų: tiek vakariečių, tiek rytiečių, tiek krikščionių, tiek musulmonų. Deja, profesoriaus manymu, Lietuva prieš 10 m. liberalaus požiūrio į žmogų srityje stabtelėjo ir netgi žengtelėjo atgal.

Dar pora citatų (užrašytos iš atminties):

• "Vaikas nėra daiktas ar kieno nors nuosavybė. Jis nėra teisės objektas, jis - teisės subjektas. Vaikui, tai pat, kaip ir suaugusiam žmogui, kenkia tiek teisių trūkumas, tiek per didelė globa."
• "Lietuvos žmonių sveikatą kur kas efektyviau galima pagerinti per asmenines laisves ir žmogiškąsias vertybes, nei per tradicines biudžeto eilutes, tokias kaip medikamentų ar aparatūros pirkimas."

Pabaigai - empatijos, supratingumo ir užuojautos perlas iš tos pačios konferencijos. Prof. D.Pūro teiginiai atveria akis ir padeda suvokti tai, ko labiausiai reikia bedarbiams. Paneigia Teisingumo ministras R. Šimašius, cituodamas Saulių Jovaišą: "Labiausiai pagelbėti bedarbiams, galime paprašydami jų pagalbos", nes tokia paprasta pozicija padėtų jiems šiek tiek atsigauti ir psichologiškai, ir materialiai, o svarbiausia - atgauti orumą.

Visų pirma žmones reikia ne šelpti, o suteikti kur kas svarbesnį dalyką - žmogiškąjį orumą. Laisvai funkcionuojančioje rinkoje, jie patys gali įsigyti visa kita, pasinaudodami savo darbščiomis rankomis, vadovaudamiesi sveiku protu ir žmogiška širdimi. Niekinami tų, kuriems labiau pasisekė, ir žeminami valdiško aparato "aptarnavimo", jie praranda tikėjimą, pasitikėjimą, natūralų kūrybingumą ir išradingumą, psichologinį lankstumą, gebėjimą prisitaikyti, o svarbiausia, nepastebimai paskleidžia ryškų nepasitikėjimo užkratą visoje visuomenėje.

Kaip ten bebūtų, yra apie ką pamąstyti po konferencijos. Rinkos dėsnių nepaisymas ir rinkodaros neraštingumas valdyme - negatyviai atsiliepia ne tik materialiam, bet ir dvasiniam žmonių pasauliui. Dabar (pagal geriausią rinkodaros praktiką), patikrinau kelis skirtingus politinius sprendimus pagal žmogaus orumo kriterijų ir pats nustebau testo efektyvumu. Visais atžvilgiais. Štai kaip!